GDPR bylos – ką Mark Zuckerberg žino apie tave

Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (GDPR) yra išsamiausias privatumo reguliavimas pasaulyje. Jei esi čia, tikriausiai jau žinai, kad jis net leidžia paprašyti visų duomenų, kuriuos bendrovė apie tave laiko, kopijos. Bet ar bandei pats? Jei nori, štai keli netikėti dalykai, kuriuos gali rasti.

Šis straipsnis padalytas į tris dalis, ir kiekviena nagrinėja vieną iš trijų duomenų rinkimo lygių. Kuo giliau leidžiamės šiuo „duomenų ledkalniu“, tuo mažiau skaidrios tampa rinkimo priemonės ir tikslai, kuriems konkreti informacija naudojama.

1 lygis: savanoriškai pateikti duomenys

Ledkalnio viršūnė: Facebook ir Google žino viską, ką jiems apie save pasakai tiesiogiai. Paprastai tai bent jau tavo vardas, el. pašto adresas ir gimimo data. Tačiau kai kurie naudotojai pasirenka pateikti visą papildomos informacijos spektrą, kuris gerokai peržengia tai, ko interneto platformoms reikia paslaugoms teikti: adresai, profesiniai duomenys ar net santykių statusas yra gana įprasti tokiose platformose kaip LinkedIn ar Facebook.

Tokio tipo informacija paprastai rodoma tavo profilyje arba ją gali peržiūrėti ir redaguoti svetainės nustatymuose. Nors jautresnės detalės, tokios kaip gimimo data ar adresas, dažnai pagal numatytuosius nustatymus lieka privačios, nemaža pateiktos informacijos dalis gali būti vieša visiems, priklausomai nuo tavo privatumo nustatymų.

2 lygis: surinkti duomenys

Neturėtų stebinti, kad interneto platformos saugo ir naudoja duomenis, kuriuos joms pateiki savanoriškai. Tačiau viskas tampa gerokai mažiau skaidru, kai kalbama apie duomenis, kuriuos jos surenka apie tave iš tavo veiklos ir programėlių naudojimo. Viskas, ko ieškai, ką spaudi ar žiūri, yra saugoma. Dauguma navigacijos paslaugų taip pat saugo visą tavo vietos istoriją. Mano bendraįkūrėjas Jakob neseniai pažiūrėjo į savo Google Maps duomenis ir rado, kad paslauga buvo įrašiusi apie 38.8 mln. GPS duomenų eilučių. Jei tai atspausdintum, išeitų daugiau nei 1,000 knygų, storų kaip Biblija.

Bet tai dar ne viskas: ar žinojai, kad daugelis paslaugų seka viską, ką darai jų svetainėje, net jei nieko nepaspaudi? Gauti duomenys dažnai naudojami svetainės patogumui optimizuoti arba išsiaiškinti, į kokio tipo turinį žiūri ilgiausiai. Štai kaip tai atrodo, kai savo svetainės analitikos įrankyje (PostHog) įjungiame sesijų pakartojimus. Žiūri, kaip Jakob bando antrą kartą užsiprenumeruoti mūsų naujienlaiškį, nes jis tiesiog velniškai geras. Pažiūrėk, kaip jam sekasi!

Kai kurie analitikos įrankiai taip pat išsaugo informaciją, kurią įvedi į teksto lauką, net jei nepaspaudi mygtuko jai pateikti. Tad būk atsargus vedamas slaptažodžius ar jautrią informaciją laukuose, kurie nėra aiškiai pažymėti kaip slaptažodžio laukai, arba svetainėje, kuria nepasitiki.

Verslai tokio tipo informaciją naudoja paslaugoms gerinti, išsiaiškinti, kas tau patinka, ir rodyti suasmenintas reklamas. Tačiau naudotojams prie jos prieiti paprastai nėra taip lengva. Nors dažnai gali peržiūrėti tam tikros surinktos informacijos santrauką, pavyzdžiui, reakcijas, komentarus ar paieškos istoriją, kita informacija lieka paslėpta. Čia įsijungia ES ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (GDPR). GDPR leidžia paprašyti savo duomenų kopijos. Tai yra kiekvieno informacijos gabalėlio, kurį galima atsekti iki tavęs. Tai apima daugumą surinktų duomenų tipų.

Šios informacijos prašymo procesas gali būti šiek tiek sudėtingesnis ir užtrukti kelias dienas (pagal GDPR bendrovės turi įvykdyti per 30 dienų). Gauti duomenys turi būti pateikti mašinai skaitomu formatu, pavyzdžiui, JSON failu. Nors tai tikriausiai būtų tikras puslapių vartiklis, jei tavo vardas C-3PO, žmonėms juo mėgautis paprastai sunku. Tai nereiškia, kad žiūrėsi į vienetus ir nulius, bet kai sijosi 38.8 mln. žalių GPS koordinačių eilučių, gali jaustis panašiai.

Vis dėlto tarkime, kad jau paprašei savo duomenų kopijos iš tokios paslaugos kaip Facebook ar Google. Štai keli dalykai, kuriuos vis dar gali būti įdomu patikrinti: pavyzdžiui, Facebook seka tavo naujausią vietą (last_known_location.json), pirkimus per jų programėlę (payment_history.html) ir reklamas, į kurias žiūrėjai.

Ar kada nors susimąstei, kodėl kartais Facebook pradedi matyti reklamą daiktų, į kuriuos žiūrėjai visiškai kitoje svetainėje? Faile advertisers_using_your_information.html Facebook išvardija visas bendroves, kurios naudoja tavo asmeninę informaciją, kad rodytų tau reklamas. Tos bendrovės jau turi informacijos apie tave vadinamuosiuose auditorijos sąrašuose, kuriuos pačios surinko ar nusipirko, pavyzdžiui, ar žiūrėjai į daiktą jų svetainėje. Facebook tada sujungia tą informaciją su savais duomenimis, kad reklamos būtų dar labiau hiperpersonalizuotos. Man šis sąrašas yra apie 120 bendrovių ilgio ir apima įvairius duomenų brokerius.

Bet yra daugiau: neseniai paprašiau savo duomenų kopijos iš Payback, Master Card priklausančios mažmeninės premijų programos. Gavau visą įrašą apie pirkimus tikrose parduotuvėse, kuriuos dariau lojalumo kortele, ir išsamią istoriją, kada buvau netoli vienos iš jų partnerių parduotuvių. O gal bandai prisiminti, kokios dainos klauseisi 2022 m. gegužės 9 d. 6:28 ryto? Nesijaudink, Spotify tave pridengia visa klausymo istorija.

Keli pirmiau pateikti pavyzdžiai iš tikrųjų tik brėžia paviršių tų surinktų duomenų, kurie apie tave gali būti. Naudojimo duomenų, kuriuos bendrovės surenka, kiekis milžiniškas. Vien mano informacijos aplankas iš pasirinktų Google paslaugų turi 3.7 GB žalių duomenų, saugomų daugiau nei 5,000 atskirų failų.

Tačiau vien žinojimas, kad trečiadienio naktį 1:35 suvalgei visą 20 Chicken McNuggets dėžutę, Mark Zuckerberg neuždirbs $270 vidutinių metinių pajamų iš naudotojo. Vietoj to bendrovės šia informacija daro išvadas apie tave, kurios joms gerokai naudingesnės. Tai mus atveda į patį giliausią duomenų ledkalnio sluoksnį, kur vanduo drumzlinas ir saulės šviesa retai pasiekia...

3 lygis: išvesti duomenys

Čia tampa iš tikrųjų įdomu. Duomenų saugojimas nėra nemokamas, ir technologijų bendrovės nerinktų gigabaitų informacijos apie tave, jei nemanytų, kad kada nors tai pravers. Tiesa ta, kad joms šių milžiniškų duomenų kiekių reikia analizei. Rezultatus galima naudoti tam tikroms paslaugoms gerinti arba priskirti tave grupėms tikslinei reklamai ar turinio pasiūlymams.

Pavyzdžiui, be išsamios vietos istorijos, Google taip pat naudoja greitį, kuriuo keliauji, ir daugybę kitų veiksnių, kad išsiaiškintų, kokia transporto priemone naudojiesi. Ji taip pat spėja apie tavo kasdienės kelionės į darbą maršrutą ir laiką.

Duomenyse, kuriuos Meta pateikia pagal GDPR, taip pat yra tavo išvestų interesų sąrašas turiniui (pavyzdžiui, your_topics.json Instagram) ir reklamai (pavyzdžiui, ads_interests.html Facebook). Instagram mano, kad man patinka maistas, kelionių kryptys ir interjero dizainas, ir tai gana tiksliai. Tačiau buvau pažymėtas ir kategorijoje Vabalai ir kirmėlės, hobiui, kurį man dar teks atrasti.

Jei naudotojui rūpi JAV politika, Facebook gali net daryti prielaidas apie jo politinę priklausomybę, ir jos čia taip pat pasirodo. Reklamuotojai šia informacija gali rodyti politiškai nukreiptą turinį.

Tačiau jei paleidi politinę kampaniją, kad įtikintum žmones už tave balsuoti, Facebook pateiktos kategorijos gali būti šiek tiek per bukos. Bet yra sprendimas. Prisimeni auditorijos sąrašus, kurie leido firmoms sujungti savus duomenis su Facebook? 2018 m. Facebook pateko į bėdą, nes leido politinių konsultacijų firmai Cambridge Analytica daryti būtent tai.

CA naudojo psichologinius naudotojų profilius, gautus per apklausą, ir sujungė juos su duomenimis apie jų Facebook draugus, kad pasiektų svyruojančius rinkėjus ir rodytų jiems turinį, kuris diskredituotų kliento oponentą. Nors bendras kampanijos veiksmingumas lieka neaiškus, tai parodo vieną iš daugelio būdų, kuriais bendrovės ir politiniai veikėjai gali sujungti minėtus įrankius su galinga duomenų analitika ir panaudoti juos savo naudai.

Bet tai dar ne viskas: kai bendrovės nenaudoja tų 1 000 biblijų vertės tavo asmeninės informacijos tam, kad paveiktų tavo balsavimą ar nuspręstų, ar esi labiau vabalų, ar kirmėlių žmogus, jos su ja gali būti gana kūrybingos.

Pavyzdžiui, kredito informacijos agentūros (kaip SCHUFA Vokietijoje) naudoja asmens duomenis, kuriuos gauna iš finansų įstaigų, kad apskaičiuotų tavo kredito balą, kurį bankai tada perka, kad nustatytų, kokia tikimybė, jog negrąžinsi paskolos. Kadangi kredito balas akivaizdžiai susietas su tavimi kaip asmeniu, pagal GDPR taip pat turi teisę jo paprašyti nemokamai (nors agentūros norėtų, kad tikėtum priešingai).

Pagal kelis šaltinius, pažinčių platforma Tinder anksčiau skaičiuodavo kažką panašaus į kredito balą, tik kad vertino naudotojų patrauklumą, kad suporuotų juos su panašiai patraukliais žmonėmis. Tačiau bendrovė teigia, kad prieš kelerius metus tos metrikos atsisakė ir perėjo prie dinamiškesnės sistemos, tad pateikęs GDPR prašymą to nepamatysi.

Perimk savo duomenų kontrolę

GDPR yra neįtikėtinai galingas įrankis, kai kalbama apie kontrolę milžiniškiems duomenų kiekiams, kuriuos surenka Big Tech. Galimybė prieiti prie šių duomenų, juos suprasti ir nuspręsti, kas su jais nutinka, yra didelis žingsnis saugant privatumą ir užtikrinant, kad žmonės galėtų priimti informuotus sprendimus apie savo skaitmeninį pėdsaką.

Tačiau prieigos prie duomenų ar jų trynimo procesas gali būti toks bauginantis, kad dauguma žmonių pasirenka juo visai neiti. O kai gauni savo duomenų kopiją, informacija, kurią bendrovės pateikia, paprastai yra mašinai skaitomais formatais, tokiais kaip JSON, kuris, pripažinkime, daugumai mūsų nėra labai draugiškas. Čia įsijungia Datapods.

Sukūrėme Datapods, kad būtų tavo skaitmeninis sąjungininkas ir suteiktų galią peržiūrėti, tvarkyti ir net dalytis savo duomenimis taip, kad būtų saugu ir tiesu. Galvok apie tai kaip apie skaitmeninio gyvenimo sutvarkymą ir grąžinimą tau į vairuotojo vietą. Datapods yra apie tai, kad sudėtingą duomenų pasaulį padarytų lengviau naudoti ir kontrolę grąžintų ten, kur jai vieta – pas tave.